Miško sėklininkystė – ateities miškų veidrodis

Julius Danusevičius

Nereikia įrodinėti, kad miškų produktyvumą ir kokybę sėkmingiau padidinsime ne vien gerindami aplinkos sąlygas medynams augti, bet ir taikydami miško medžių selekcines priemones: naudodami genetiškai pagerintas sėklas ar taikydami jaunuolynų selekcinį ugdymą. Mat, nepagerinus medžių prigimtinių savybių, neįmanoma peržengti natūralių, kad ir našiausių medynų prieaugio, stiebų kokybės, o ir atsparumo ligoms bei kenkėjams ar adaptyvumo klimato kaitai rodiklių. Suteikus miškams skirtingas funkcijas, skiriasi ir selekcinių priemonių metodai bei technologijos. Pavyzdžiui, ūkiniai ir plantaciniai miškai turi būti produktyvūs, apsauginiai – stabilūs, rekreaciniai – tolerantiški antropogeniniams pažeidimams ir t.t., todėl selekcijos tikslai ir metodai bus skirtingi. Šių dienų miškininkystė yra kompleksinė, todėl vienos priemonės negali prieštarauti kitoms, ir jas taikyti reikia diferencijuotai, suderintai.
Pastaruoju metu, plėtojant artimą gamtai miškininkystę, selekcijos taikymas tapo dar įvairesnis, sudėtingesnis, o daug kam atrodo beprasmis. Mat kalbėti apie miško selekcines priemones bendrai prilygtų deklaracijai, nes priemonės turi būti parenkamos pagal siekiamus tikslus, t.y. pagal miškų tikslinę paskirtį. Todėl miško selekcininko darbas tampa sudėtingas, kompleksinis, reikalaujantis daugiau žinių ir priemonių įvairovės. To siekiant, sustiprintos mokymo institucijose genetikos bei selekcijos studijų programos, pagilinti moksliniai tyrimai, taikant molekulinės genetikos metodus. Pastarieji atskleidžia daug netikėtai naujos ir svarbios mokslinės informacijos apie populiacijas ir genotipus, jų evoliucinę raidą ir požymių genetinę determinaciją, kuri leidžia tiksliai įvertinti atliekamus praktinius darbus miškininkystėje.
Sėkmė lydi tuomet, kai mokslo pasiekimai efektyviai taikomi praktikoje, o tam būtina veikli ir gyvybinga organizacinė struktūra, besiderinanti bendroje miškų valdymo sistemoje. Pažvelgus į mūsų šalies sėklininkystės raidą, matyti, jog miško selekcija aktyviai pradėta dar 1960 m., kai buvo imtasi pliusinių medžių atrankos ir sėklinių plantacijų kūrimo. Tuomet, šv. a. dr. Vytautui Ramanauskui vadovaujant, į šį darbą buvo įtraukti daugelis miško įmonių specialistų. Pirmoji pušies sėklinė plantacija, vadovaujant doc. Pranui Džiaukštui, įveista 1962 m. Dubravos miškų tyrimo stotyje šalia Šlienavos kaimo dirbamoje žemėje.
Kadangi miško sėklininkystė plėtojama regiono ar šalies mastu, 1969 m. Dubravos bandymų parodomajame miškų ūkyje buvo sudaryta elitinės sėklininkystės specialistų grupė, kuriai vadovavo A. Kažemėkas. 1974 m. šio ūkio bazėje buvo organizuotas padalinys – Miško selekcijos – sėklininkystės centras. Jam pavesta nustatyti vertingiausius šalies medynus ir įkurti sėklinius draustinius; atestuoti atrinktus ir papildomai atrinkti rinktinius (pliusinius) medžius bei sudaryti jų registrą; auginti skiepelius respublikos sėklinėms plantacijoms ir selekcinius sodmenis miškams veisti; Girionyse pastatyti gamybinius objektus: kankorėžių aižyklą, sėkloms laikyti sandėlį – šaldutuvą, polietileninius šiltnamius skiepeliams visai Lietuvai auginti, o taip pat dirbtuves mechanizmams prižiūrėti; kurti klonų rinkinių archyvus; įveisti bandomąsias sėklines plantacijas. Centras šias užduotis sėkmingai įvykdė. Sukūrė pavyzdinę gamybinę bazę Girionyse ir padėjo pamatus selekcinei sėklinei bazei šalyje, pradėjo kaupti genetinius išteklius. Didelę darbų dalį, o kai kuriuos, kaip ūglelių rinkimą, lipant į aukščiausius medžius, ir skiepelių auginimą visoms šalies plantacijoms (po 10–15 tūkst. kasmet) atliko centro specialistai. Be to, jie ieškojo rinktinių medžių, kūrė genetinius draustinius, veisė bandomuosius želdinius. Galima sakyti, kad kartu su miškų ūkiais Miško selekcijos – sėklininkystės centras sukūrė pirmos pakopos spygliuočių medžių rūšių miško sėklinę bazę šalyje.
1994 m. centras buvo atskirtas nuo Dubravos eksperimentinės miškų urėdijos ir jam suteiktas savarankiškos įmonės statusas. Jam perduotas nedidelis žemės sklypas su eksperimentiniais polietileniniais šiltnamiais ir arboretumu. 1995 m. į Kauno r. buvo perkelta Miško sėklų kontrolės stotis. Faktiškai tuo buvo apribota centro ūkinė veikla, tačiau jis ir toliau efektyviai dirbo. 2004 m. centras buvo panaikintas ir jo bazėje įsteigta Miško genetinių išteklių, sėklų ir sodmenų tarnyba, patvirtinta „Miško genetinių išteklių ir selekcijos plėtros programa (2004-2013 m.). Visa gamybinė veikla kartu su šiltnamiais ir arboretumu perduota Dubravos eksperimentinei mokomajai miškų urėdijai. Tarnybai liko metodinis – kontrolinis darbas. Dubravos EMMU susidarė finansinių sunkumų ir gamybinių keblumų: jai teko iš savo lėšų finansuoti visus darbus, tarp jų – ir arboretumo (38,5 ha) priežiūros. Tačiau vienos urėdijos finansinių išteklių neužtenka tokiems ūkiniams vienetams išlaikyti. Teko didinti sodmenų ir sėklų kainas. Dėl to sumažėjo kitų urėdijų suinteresuotumas įsigyjant sodmenis plantacijoms bei selekcines sėklas, ypač beržo, miško želdiniams veisti. Ėmė lėtėti miško selekcijos plėtros tempai. Dėl lėšų trūkumo atsisakoma paramos mokslinių objektų kūrimui bei pažangos vystymui. Negalima pamiršti, jog selekcija komerciniu požiūriu dėl ilgos miško apyvartos yra nepatraukli, todėl investicijų į jos plėtrą vengiama. Čia būtina valstybės įtaka ir valstybinis požiūris ar politika, sukuriant mechanizmus tam įgyvendinti.
Nuo 2010 m. sujungtos Valstybinė miškotvarkos tarnyba, Miško sanitarinės apsaugos tarnyba, Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Miškų kontrolės skyrius ir Miško genetinių išteklių, sėklų ir sodmenų tarnyba į vieną Valstybinę miškų tarnybą. Į ją gali tilpti visas miškų ūkis su miškų atkūrimu ir priežiūra. Buvusi Miško genetinių išteklių, sėklų ir sodmenų tarnyba, likusi skyriumi, tampa trečioje valdymo pakopoje, nors ji turėtų būti savarankiškai veikli. Todėl organizacinę valdymo struktūrą būtina tobulinti.
Pažvelkime, kaip sėklininkystė tvarkoma kaimyninėse šalyse.
Lenkijoje valstybiniai miškai sudaro per 80 proc. Juos valdo aplinkos ministerija – Miškų departamentas. Departamentui priklauso miško, kartu – ir genofondo išsaugojimo ir sėklininkystės politika, strategija bei teisė. Ūkinę veiklą organizuoja ir už tai atsakinga Generalinė miškų direkcija, valdanti regionines direkcijas bei vyr. girininkijas ir girininkijas. Miško dauginamosios medžiagos (sėklų) panaudojimo teisiniam reguliavimui vadovauja ministerijos Miško sėklininkystės biuras – nuo sėklų ruošos iki panaudojimo, atlieka sėklų dokumentavimą, veda sėklininkystės rejestrą. Praktinę miško sėklininkystę plėtoja Aplinkos ministerijos Generalinės miškų direkcijos Miško auginimo skyrius. Jam pavaldžios kelios miško sėklų kokybės ir sėklų kontrolės stotys. Miško sėklininkystės ir genetinių išteklių formavimo metodinis vadovavimas priklauso Miškų tyrimo institutui. Miško genetinių išteklių formavimas ir išsaugojimas, selekcijos bei sėklininkystės plėtotė organizuojama ilgalaikėmis programomis. Šiuo metu rengiama tokio tipo programa 2011–2035 metams. Programos uždaviniai ir priemonės paskirstytos Regionų miškų direkcijoms, kuriose yra Miško auginimo skyriai. Per vyr. Girininkijas jie formuoja ir saugo miško genetinius išteklius, kuria miško sėklinę bazę bei atlieka jos naudojimą ir priežiūrą. Užduotis skiria ir kontroliuoja jų vykdymą Regioninių direkcijų Miško auginimo skyriai. Miško genų bankas tvarko aprobuotus genetinius išteklius šalies mastu – nuo sėklų iki medynų. Veda šalies genetinių – sėklinių objektų rejestrą. Genetinių išteklių ir sėklų bazės kokybei atestuoti šalies mastu sudaryta ekspertų komisija.
Baltarusijoje miško sėklininkystei vadovauja Miškų ūkio ministerijos Miškų ūkio valdyba. Metodinis vadovavimas priklauso miškų institutui, prie kurio organizuotas Miško genų bankas. Praktinis darbas priklauso Miško selekcijos – sėklininkystės centrui, kuris turi kelis skyrius, esančius pagrindinėse šalies dalyse.
Latvijoje visi valstybiniai miškai priklauso akcinei bendrovei „Latvijas valsts mieži”, kuri juos nuomoja iš valstybės. Bendrovės sudėtyje yra Miško reprodukcinės medžiagos kontrolės skyrius. Funkcionuoja miško selekcijos ir sėklininkystės padalinys Kalsnavoje „Sėklas un stadi”, turintis įvairiose šalies vietose 10 miško medelynų, aprūpinančių Latviją miško sodmenimis. Šis padalinys prižiūri ir naudoja visas miško sėklines plantacijas. Akcinė bendrovė užsako genetinių išteklių išsaugojimo, selekcijos ir sėklininkystės plėtros programas Latvijos miškų institutui, kuris atlieka jų įgyvendinimą, dažnai su minėtu padaliniu „Sėklas un stadi”. Už miško selekcijos ir sėklininkystės politiką atsakinga Latvijos Žemės ūkio ministerijai pavaldi Valstybinė miškų tarnyba. Jos sudėtyje yra Miško resursų departamentas, atsakingas už miško genetinių išteklių išsaugojimą, miško dauginamosios medžiagos platinimo ir selekcinių programų įgyvendinimo kontrolę. Tarnybai priklauso Miškų tyrimo stotis, turinti miško sėklų kontrolės laboratoriją, ji taip pat atsakinga už miškų mokslinius tyrimus (savo žinioje turi 33 tūkst. ha mokslinio tyrimo miškų). Latvijos biudžete yra Valstybinių miškų išvystymo fondas, iš kurio taip pat finansuojamos miško selekcijos programos.
Vokietijoje miško genetinių išteklių išsaugojimo ir sėklininkystės politiką bei strategiją formuoja Maisto, Žemės ūkio ir miškų ministerijos Miškų valdyba. Šalies mastu sudaryta Miško genetinių išteklių ir sėklininkystės darbo grupė, kuri rengia strateginį ir teisinį šių klausimų reglamentą. Atskirai miško genetiniams ištekliams išsaugoti vyriausybės patvirtinta atitinkama koncepcija, veikia Miško sėklų ir sodmenų įstatymas. Konkrečias užduotis anksčiau paminėtų klausimų įgyvendinimui atlieka kraštų atitinkamos miškų institucijos (tarnybos), į kurių sudėtį metodiniams klausimams spręsti įeina ir mokslo įstaigos. Pavyzdžiui, Saksonijos krašto miškų institucija (Anstalt), kurios sudėtyje yra ir Graupos miško selekcijos ir sėklininkystės centras. Centras turi sėklinių plantacijų kompleksą, klonų archyvus (genotipų kolekcijas), medelyną su šiltnamiais bei sėklų banką.
Švedijoje, Suomijoje bei Danijoje yra stambūs sėkliniai centrai, per žemesnes miškų institucijas formuojantys miškų genetinius išteklius, plėtojantys sėklinę bazę ir auginantys selekcinius sodmenis.
Lietuvoje miško genetiniams ištekliams išsaugoti ir sėklininkystei plėtoti teisinis reglamentas visiškai sudarytas ir atitinka ES direktyvas. Sėklininkystės valdymo sistemos, kaip matėme, kiekvienoje šalyje savitos, bet panašios ir jos nuolat tobulinamos. Todėl ir Lietuvoje tobulintina. Pavyzdžiui, iki šiol Miško genetinių išteklių, sėklų ir sodmenų tarnyba, buvusi tiesiogiai pavaldi Aplinkos ministerijos Miškų departamentui, dabar liko Valstybinės miškų tarnybos skyriumi ir įgavo trečios pakopos lygmenį. Skyrius negali tiesiogiai atstovauti ir priimti sprendimus miško genofondo ir sėklininkystės klausimų rate, tuo labiau, kad pati naujos tarnybos struktūra jam nepalanki, nes genetinių išteklių skyriaus vedėjas tiesiogiai pavaldus Miškų tarnybos direktoriaus pavaduotojui, be kurio įtikinimo ir leidimo negali operatyviai spręsti iškilusių uždavinių. Kad ir Aplinkos ministerijos Augalų genų bankui bei Miško genetinių išteklių koordinaciniam centrui – Miškų institutui tenka koordinuoti įvairius klausimus per tarnybos direkciją, o ne tiesiogiai su miško genetinių išteklių skyriumi, kaip tai buvo anksčiau. Dėl to nukenčia operatyvumas.
Kad minėtas skyrius veikliau įtakotų selekcijos – sėklininkystės plėtrą ir būtų išspręsti Dubravos EMM urėdijoje iškylantys finansiniai ir dalykiniai nesklandumai, būtina į tiesioginę Genetinių išteklių skyriaus priklausomybę sugrąžinti šiltnamių ūkį, arboretumą ir klonų archyvus, išskirti atitinkamą žemės sklypą selekciniam medelynui, o susidariusias išlaidas finansuoti iš bendro respublikinio atskaitymų nuo urėdijų pajamų bendrųjų reikmių fondo. Bandomųjų želdinių įveisimą ir priežiūrą bei regioninių sėklinių plantacijų įveisimą ir klonų kūrimą urėdijose finansuoti iš minėto fondo lėšų pagal konkrečius patvirtintus projektus ir išlaidų sąmatas.
Kitas variantas galėtų būti toks: Miško genetinių išteklių skyriui, perdavus anksčiau minėtus gamybinius – eksperimentinius objektus, pavesti organizuoti ir vadovauti miško sėklinės bazės kūrimui šalyje, vertingo miškų genofondo kaupimui bei išsaugojimui, plėtoti miško selekciją, vystyti introdukciją, vesti objektų rejestrą ir kt. Kontrolės klausimus pavesti Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriui.
Prie Aplinkos ministerijos Miškų genetinių išteklių išsaugojimo ir miškų atkūrimo ekspertų komisijos sudaryti miško genofondo išsaugojimo ir sėklininkystės reikalų operatyvinę 5-ių ekspertų grupę, į kurią įeitų po vieną Miškų departamento, Generalinės miškų urėdijos, Valstybinės miškų tarnybos, Miškų instituto ir LŽŪU Miškų ir ekologijos fakulteto atstovą. Grupė galėtų galutinai spręsti gaunamų sėklų selekcinę kategoriją, laikydamasi sėklininkystės nuostatų ir Europos Sąjungos direktyvų. Be to, galėtų spręsti sėklinės bazės išdėstymą šalyje ir pažangų miško genetinių išteklių išsaugojimą bei selekcinės sėklininkystės plėtotę. Esama Genetinių išteklių išsaugojimo, sėklininkystės ir miško atkūrimo ekspertų komisija liktų strateginiams uždaviniams spręsti.
Išdėsčiau savo, dirbusio įvairiose pareigose (nuo girininko iki miškų ūkio direktoriaus) miškininko, ilgamečio Lietuvos miškų instituto želdinimo, vėliau – miško genetikos skyriaus vedėjo, vieno iš Miško selekcijos ir sėklininkystės centro organizatorių, nuomonę. Būtų įdomu sužinoti, ką apie miško selekcijos ir sėklininkystės svarbą ir tolimesnį vystymą Lietuvoje galvoja miškų urėdijų specialistai, Lietuvos miškų instituto darbuotojai, Lietuvos žemės ūkio universiteto dėstytojai.

„Mūsų girios“ info