Miškų urėdijos - vienos daugiausia valstybės iždą pildančių įmonių

„Verslas ir politika“
Gintautas KNIUKŠTA

   Lietuvos ūkio ministras Dainius Kreivys tvirtina, kad maždaug 300 valstybinių įmonių valdo turto už daugiau nei 17,3 mlrd. Lt, tačiau per metus iš jų į biudžetą įplaukia vos 30 mln. Lt dividendų. Jo nuomone, visas šias įmones būtina pertvarkyti, o iš jų per metus į biudžetą galėtų įplaukti iki 1,5 mlrd. Lt dividendų. Premjeras Andrius Kubilius taip pat mano, kad įmonės dažnai būdavo valdomos neefektyviai. Anot jo, reikia siekti, kad šios įmonės veiktų kaip ūkiniai, o ne kaip politiniai subjektai.

   „Verslas ir politika“ pasidomėjo kokia situacija susiklostė miškų urėdijose. 2001 m. liepos 16 d. pagal Miškų įstatymo pataisas miškų urėdijos tapo pelno siekiančiomis valstybės įmonėmis.

Aktyviai reaguoti į besikeičiančią rinką

Nuvykome į valstybės įmonę Radviliškio miškų urėdiją. Ši urėdija, kai jai buvo suteiktas valstybės įmonės statusas, visada dirbo pelningai, nors atkūrimui ir kitiems miškų ūkio darbams skyrė 130-148 procentus nenukirsto miško vertės. Pastaruosius du metus vykdė geodezinius miškų matavimus, kuriuos finansavo iš savų lėšų, todėl labai sumažino urėdijos pelningumą.

   „Per dvidešimt nepriklausomybės metų miškų žinyba yra reformuota neatpažįstamai. Modernizuotas valdymas, naujos technologijos miško ruošoje, neatpažįstamai pasikeitė miško atkūrimo, priežiūros darbų technologijos, modernizuoti medelynai. Šiuo metu užaugintais kokybiškais sodmenimis apsirūpiname ne tik patys, bet aprūpiname vietos bei aplinkinių rajonų ūkininkus bei privačių miškų savininkus. Likusią dalį sodmenų parduodame į Švediją ir Latviją“,-- sakė „Verslui ir politikai“ Radviliškio miškų urėdas Juozas Eismontas.

   Visi šio krašto miškai urėdui yra puikiai žinomi. Tuose miškuose jam pasiklysti nėra kur, nes šioje urėdijoje dirba nuo 1973 metų. Juozas Eismontas dirbo girininko pavaduotoju, girininku, išvežimo baro viršininku, vyriausiuoju inžinieriumi ir beveik jau dvidešimt metų - urėdu.

   Neatsitiktinai, matyt, 2009 metus miškų urėdija baigė pelningai, atliko pilną atkūrimo darbų programą. Nors rinkoje buvo maža medienos kaina – ji sumažėjo 29 procentais, t.y. nuo 120 Lt/ ktm krito iki 85 Lt., tačiau miškų urėdija įvykdė sutartinius įsipareigojimus ir pateikė visą planuotą medienos kiekį perdirbėjams.

   „Pakankamai sudėtinga 2009 metų ekonominė situacija privertė mus aktyviai reaguoti į besikeičiančią medienos rinką. Naujos medienos prekybos taisyklės buvo tiek mums, tiek ir pirkėjams neįprastos, nes įvestos sankcijos už netesybas. Pirmąjį metų ketvirtį medienos kainos krito, daug pirkėjų medienos nepirko arba pirko mažus kiekius, teko keisti taktiką ir rašytis naujas sutartis šalių susitarimu“, - prisiminė praėjusių metų sunkumus urėdas.

   Urėdija kasmet kerta 3ktm/ha, o prieaugis yra 5,6 ktm/ha. Urėdijos miškuose kaupiasi virš 25 tūkst. ktm prekinės medienos. Vadinasi, valstybės turtas kasmet padidėja virš 1 mln. Lt.

   „Mes neturime rezervų esant tokioms dabartinėms kainoms, daugiau pajamų gauti negalime. Lietuvos kainų lygis yra toks, koks yra, spygliuočių kietmetris kainuoja 160-170 Lt. Vokietijoje tie patys spygliuočių rąstai kainuoja 93-95 eurus. Kiekviena valstybė turi savo kainų lygį. Todėl vokiečiai ir perka iš Lietuvos pjautą medieną, taip pat ir popiermedis iš Lietuvos yra išvežamas į Švediją“, - pasakoja urėdas.

   Nuo 1991 metų miškų urėdija vykdomus miškų atkūrimo, priežiūros ir apsaugos darbus finansuoja iš gaunamų lėšų už nukirstą ir parduotą medieną. Skirtingais laikotarpiais mokėjo valstybei įvairius mokesčius. Nuo 2001 metų moka visus valstybės įmonei priklausančius mokesčius, taip pat dar 5 procentus nuo pajamų už žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką bendrosioms reikmėms bei 5 procentus į biudžetą.

   Miškų urėdija moka ir visus kitus mokesčius, priklausančius valstybės įmonei (pelno, PVM, turto, kelių, VSDVF ir kt.) Be to, urėdija iš gautų pajamų atkuria, prižiūri, saugo miškus, nes nenukirsto miško vertės neužtenka šiems darbams. Pastoviai išleidžiama apie 140 procentų nenukirsto miško vertės, tik 2009 metais buvo panaudoti 107 procentai.

   Garbūs Lietuvos politikai pavyzdžiu pateikia Latviją, neva valstybė gauna daugiau pajamų iš miško sektoriaus. Tačiau, anot urėdo Juozo Eismonto, lyginti dvi skirtingas ūkininkavimo sistemas yra nekorektiška, nes Latvijos vyriausybė finansuoja miškų atkūrimo, priežiūros ir apsaugos darbus, o nenukirsto miško vertė sumokama į biudžetą.

Ko galima pasimokyti iš kaimynų

   „Pagal visus miškininkystės rezultatus Latvija tikrai nėra pavyzdys Lietuvos miškininkams. Galbūt iš kaimynų pasimokyti galime kaip nereikėtų ūkininkauti savo miškuose. Ką tik grįžome iš Vokietijos, svečiavomės pas Tiuringijos miškininkus. Pas juos lygiai tokia pati miško valdymo sistema kaip ir pas mus“, - pastebi Juozas Eismontas.

   Anot urėdo, Vokietijoje pati ūkininkavimo sistema yra panaši į Lietuvos, tik visos pajamos, gaunamos už parduotą medieną, atliktas paslaugas privačių miškų savininkams, gyventojų bendruomenėms ir kt., pervedamos į valstybės biudžetą, o visai miškų atkūrimo, priežiūros ir apsaugos programai vykdyti lėšos skiriamos iš biudžeto, nepriklausomai ar urėdijos balansas būna teigiamas ar neigiamas.

   Tiek Švedijoje, tiek Estijoje miškų atkūrimui reikia skirti mažiau lėšų, kadangi čia dominuoja spygliuočiai. Šiemet 550 tūkst. eglės sodmenų švedai nupirko iš Radviliškio miškų urėdijos. Beje, jau trys metai iš eilės švedai perka radviliškiečių užaugintus sodmenis. Vadinasi, jų situacija nėra tokia gera, kaip kai kas bando pateikti užsienio šalių patyrimą.

   „Miškų urėdijos ūkininkavimo tikslas - atkurti našius, geresnės kokybės, ateityje turinčius paklausią medieną, miškus. Menkaverčius mažo kirtimo amžiaus medynus keis turintys aukštesnį kirtimo amžių, tačiau vertingesni ąžuolo, eglės, beržo medynai. Todėl šio laikotarpio investicijos ateityje atsipirks su kaupu, o mūsų miškai pagal kokybę ir našumą nesiskirs nuo kitų, turinčių senas ūkininkavimo tradicijas kaip, pavyzdžiui, Vokietijos“,- įsitikinęs Juozas Eismontas.

   Anot urėdo, vykdant kompleksinę gamybą (miško kirtimas, medienos pardavimas, gautų pajamų naudojimas miško atkūrimui, priežiūrai, apsaugai) bei mokant visus mokesčius, nebus gaunamas toks pelnas, kokį gauna valstybės, kurių ūkininkavimas miškuose nėra kompleksinis. Dėl to negalima lyginti šių valstybių ekonominių rodiklių su mūsų urėdijų ekonominiais rodikliais. Šių valstybių miškų urėdijos bei kitos miškininkystės įmonės miškų atkūrimui, priežiūrai ir apsaugai gauna lėšas iš biudžeto.

   „Kai kam kyla klausimas, kam reikia sodinti mišką, jis juk pats apsisės ir užaugs be rimtesnės priežiūros. Turim labai gerą pavyzdį: likę negrąžinti virš 250 tūkst. ha rezervuoti miškai, kurių niekas nenori imti, nes tie miškai yra savaiminės kilmės, sovietmečiu priklausę kolūkiams. Tuo laiku juos tik kirto ir niekas nesodino, taigi rezultatas, kokį matome šiandien, tikrai yra ne koks. Jeigu reformomis ir „taupymais“ siekiame tokio rezultato, tai ateinančioms kartoms paliksime nualintus su menkaverčiais medynais miškus“, - su nerimu kalbėjo urėdas.

   Iš miško gaunama mediena miškų žinybai didelių pelnų neatneša, bet duoda daug darbo vietų medienos perdirbamoje bei baldų pramonėje. Negalima lyginti pelningumo pagal atskiras valstybes, nes kuo gilesnės medienos perdirbimo tradicijos, tuo žaliavos kaina yra aukštesnė. Didelė dalis Lietuvos perdirbtos medienos yra eksportuojama (plokštės, fanera, baldai), už kurią gaunamos daug didesnės pajamos, negu už žaliavos eksportą - popiermedį, kurio eksportas Lietuvoje tesudaro apie 10 procentų nuo viso parduoto kiekio.

   Anot urėdo Juozo Eismonto, šnekant apie miškų urėdijų veiklos efektyvumą, nebandoma jų lyginti su privačių miškų ūkininkavimo efektyvumu. Efektyvesnis tas ūkis, kuris sumoka daugiau mokesčių valstybei. Kiek sumoka privatus ūkis - duomenų niekas nepateikia. Jeigu privatus miškų ūkis būtų efektyvesnis už valstybinį, tai visa Europa jau seniai būtų visus miškus privatizavusi.

   „Nė vienoje Europos valstybėje privatus miškų ūkis nėra efektyvesnis, nė viena Europos valstybė nemažina valstybinių miškų dalies. Skirtumas tarp privataus ir valstybinio miškų ūkio yra tas, kad privatus miškų ūkis gali slėpti mokesčius, o valstybinis - sąžiningai moka mokesčius ir gausina valstybės turtą“, - sako urėdas.

Ar būtina keisti dabartinį valdymo modelį?

   Ar gali būti, kad kai kurie veikėjų žingsniai nukreipti norint atsisakyti valstybės įtakos miškų valdyme ir siekiama valstybės politiką pakreipti valstybinių miškų privatizavimo linkme?

   „Aš abejoju, kad kas nors norėtų investuoti pinigus į miškus ir po to jų neatgauti. Vargu ar rasime Lietuvoje tokių patriotų. Nebent užsieniečiai miškus supirktų, o po to iškirstų ir išvežtų. Lietuviai vargu ar taip darytų. Mišką iškirtus ir jį normaliai atkūrus, pelno didelio negausi. Didžiausias pelnas gaunamas medieną perdirbus. Noras yra ne pirkti miškus, o suardyti kompleksinius ūkius. Tikslas - leisti perdirbėjams pirkti nenukirstą mišką, o atsodinimą ir priežiūrą palikti urėdijoms,“ - atvirai samprotauja Juozas Eismontas.

   Jo nuomone, dabartinis valstybės miškų valdymo modelis yra pats tobuliausias. Aišku, jį šiek tiek galima tobulinti, pavyzdžiui, galima šiek tiek sumažinti darbuotojų skaičių. Tačiau prieš tai privalu sumažinti popierizmą. Šiandien jo yra per daug. Vokietijoje, pavyzdžiui, pradedant kirtimo darbus, girininkui užtenka pravesti apklausą parinkus tris galimus kirtėjus, o mūsų šalyje skelbiamas konkursas, kol atliekamos visos procedūros praeina mažiausiai pusantro mėnesio. Visa tai reikėtų labiau supaprastinti - turi būti pasitikėjimas miškininkais.

   Didelę darbo patirtį turintis urėdas Juozas Eismontas įsitikinęs, kad visas reformas, susijusias su miškų žinybomis, turi vykdyti patys miškininkai. Miškų žinybų reformos vyksta jau 20 metų. Patys pirmieji po nepriklausomybės atgavimo metai buvo patys sunkiausi. Tačiau miškininkai dirbo, vyko miškų atkūrimas ir sėkmingai šis laikotarpis buvo išgyventas.

   „Vokietijoje vienam darbuotojui tenka 1500-1800 ha miško. Pas mus šiek tiek mažiau. Mes medienos ruošą ir prekybą esame centralizavę, todėl girininkijose tikrai galėtų dirbti mažiau žmonių. Kadangi gyvename sunkiu periodu, stengiamės dabar darbuotojų neatleisti. Tai turi būti sprendžiama evoliucijos, o ne revoliucijos keliu. Viskas turi vykti natūraliai, nieko dirbtinai griauti nereikia. 1991 m. urėdijoje dirbo 360 darbuotojų, o dabar - tik 62. Viskas vyko natūraliai. Specialistų skaičius nuo 100 sumažėjo iki 41 žmonių“, - sako urėdas.

   Ar lyginant su kitomis Europos šalimis Lietuvos miškų valdymo modelį būtina tobulinti? Pasak Juozo Eismonto, šalies mokslininkai labiausiai orientuojasi į Vokietijos miškininkavimo pavyzdį, vokiečių modelis yra pakankamai geras. Jie turi šimtmečių tradicijas.

   „Teko buvoti Lenkijoje ir susipažinti su jų modeliu. Jis analogiškas mūsiškiui. Latviai pakliuvo į savotišką aklavietę – iš pradžių pardavė nenukirstu mišku medieną dešimčiai metų, tuo pakeisdami valdymo modelį, tačiau dabar jau grįžta atgal prie buvusio modelio, kadangi atkūrimo darbai vyksta labai sunkiai. Latvių pavyzdys rodo, kad tų klaidų kartoti tikrai nereikia“, - pasakoja urėdas.

   Juozo Eismonto nuomone, dabartinės miškų valdymo sistemos ardyti tikrai nereikia. Ji yra pakankamai gera, didžiulis privalumas, kad ji pati save finansuoja. Be to, steigėjas labai griežtai kontroliuoja urėdijas. Kiekvieną ketvirtį pateikiamos ataskaitos Statistikos departamentui, Generalinei urėdijai. Visa statistika skelbiama viešai, nėra jokių paslapčių.

   „Kodėl niekas nedeklaruoja, kiek gaunama pajamų iš privačių miškų, kurių yra apie 40 proc.? Pajamų valstybė turėtų iš jų gauti panašiai kaip ir iš valstybinių miškų. Tačiau tokios informacijos niekur nėra“,- sako urėdas.

   Urėdija nefinansuoja jokių politinių organizacijų ir niekam neteikia labdaros. „Mane urėdu paskyrė ministras V. Antanaitis, aš nepriklausau jokiai politinei partijai. Mes esame Vyriausybės atstovai vietose ir stengiamės prižiūrėti, atkurti ir saugoti miškus“, - kalbėjo Juozas Eismontas.

Ateinančioms kartoms palikti gražesnius miškus

   Lietuvoje privačių medelynų dar niekas nesukūrė, nes tai yra labai rizikinga veikla. Veikla priklauso nuo paklausos, oro sąlygų, reikalauja aukštos kvalifikacijos specialistų, būtinos didelės investicijos, kurios atsiperka tik per kelerius metus. Įdiegę naujas technologijas, laistymo sistemą, Radviliškio miškininkai šiandien jau užaugina ne tik eglės, pušies sodmenis, bet ir pakankamą kiekį beržo, juodalksnio, ąžuolo sodmenų.

   Šiuo metu urėdija gali operatyviai reaguoti į rinkos pokyčius ir užauginti sodmenų tiek, kiek reikia ir kokių reikia. Miškų urėdija sėklomis apsirūpina iš savo sėklinių plantacijų ir sėklinių medynų. Turi gausiai derančią paprastosios eglės sėklinę plantaciją (5,4 ha), pasodintą 1973 metais. 2003 metais pasodinta antros kartos eglės sėklinė plantacija (2,2 ha).

   2004 metais pasodinta 2,0 ha juodalksnio plantacija. 2009 metais pasodinta 3,7 ha paprastojo ąžuolo ir 2,1 ha mažalapės liepos sėklinės plantacijos. 2011 metais ruošiama sodinimui 2 ha karpotojo beržo sėklinė plantacija. Urėdija, turėdama savo sėklinę bazę, medelyne gali užauginti genetiniu požiūriu vertingesnius sodmenis. Pagrindinis miškininkystės reikalavimas, kad į mišką būtų sodinami ne tik kokybiški sodmenys, bet ir išauginti iš plantacinių augalų sėklų. Medelyne sodmenys auginami pagal naujausią technologiją. Turime pasodinę beveik visų pagrindinių medžių rūšių sėklines plantacijas. Visi šiai dienai turimi sodmenys yra iš sėklinių plantacijų.

   „Turime naujai įkūrę medelyną Linkaičiuose. Ten auginame ir lapuočius, ir spygliuočius. Per metus mes užauginame per 5 mln. sodmenų. Eglės sėklų turime pasiruošę dešimčiai metų į priekį, jos laikomos šaldytuvuose. Renkame visų reikalingiausių medžių sėklas, jas kaupiame. Šiuo metu ąžuolo sodmenų turime 600 tūkst. Tai yra labai didelis kiekis, nors mums patiems prireiks tik apie 150 tūkstančių. Likusią dalį mes parduodame privačių miškų savininkams“, - pasakoja urėdas.

   Urėdija augina ne tik sodmenis miškui atkurti, bet ir žaliajai statybai dekoratyvinius sodmenis, jų dauginimui pasistatė šiltnamius. „Rekonstruojame oranžeriją, kad skiepijimą galėtume atlikti ir žiemos metu“, - sako urėdas.

   Tiek ūkininkai, tiek privačių miškų savininkai gaudami iš urėdijos sodmenis, gauna ir sertifikatą, pažymintį iš kokių sėklų tie sodmenys yra išauginti.

   „Kad būtume mažiau priklausomi nuo orų, visuose plotuose įrengėme laistymo sistemas. Kai kur turime stacionarias laistymo sistemas, kitur esame įrengę kilnojamas laistymo sistemas, per dieną galime palaistyti iki 8 ha. Linkaičiuose yra nutiesta 1,5 kilometro vandentiekio trasa, prie kurios galime prijungti kilnojamą laistymo įrangą. Tai labai didelės investicijos. Planuojame įrengti sodmenų šaldytuvą. Linkaičiuose taip pat ruošiamės statyti rūšiavimo patalpas, kadangi dabar turimos yra per mažos“, - mintimis apie ateities darbus dalijosi urėdas.

   Miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbų programa praėjusiais metais buvo visiškai įvykdyta, o kai kurios pozicijos netgi viršytos. Nenukirsto miško kaina - 2482,4 tūkst. Lt., faktiškai išleista 2608,9 tūkst. Lt. arba 106,6 procentai. Atkurta miškų 247,7 ha, išleista 345,6 tūkst. Lt., įveista 87,7 ha - viskas buvo finansuota iš Europos Sąjungos lėšų (351,3 tūkst. Lt.). Viršyta miško žėlinių ir želdinių priežiūra – planas 480 ha, faktas – 662,5 ha. Miško želdinių ir žėlinių apsauga – planas 350 ha, faktas 546,1 ha. Sėklų ruoša – planas 1106 kg., faktas 1110,0 kg.

2009 m. 110,3 ha želdinių įvertinta gerai (60,1 proc.). 2009 m. rudenį buvo atliktas miškų sertifikavimas, kurio metu buvo įvertintas urėdijoje ūkininkavimo atitikimas FSC standartams. Tikrinimo metu buvo nustatyta, kad urėdija griežtai laikosi sertifikavimo tarnybos ūkininkavimo standartų, įvykdė ankstesniais metais numatytas priemones, įgyvendino visas 2008 m. iškeltas sąlygas audito metu.

   Kai kas bando miškininkams įgelti, kad, girdi, kiek urėdas nori, tiek miško ir kerta. „Nieko panašaus nėra. Yra aplinkos ministro patvirtintos normos. Jokios savivalės ir būti negali. Tai yra sąmoningas visuomenės klaidinimas. Yra išmesta antis dėl miškų privatizavimo. Tai padaryta tik tam, kad visuomenė būtų suerzinta, priversta piktintis. Iš tikrųjų miškų privatizuoti niekas nenori ir jų niekas neprivatizuos“, - įsitikinęs Radviliškio miškų urėdas.

   Tiesa, aukšti Ūkio ministerijos pareigūnai atvirai sako, kad turėtų būti atskirtos užsiimančios komercine veikla ir teikiančios paslaugas valstybinės įmonės. Anot Juozo Eismonto, jeigu atskirs medienos ruošą ir prekybą nuo miško priežiūros, atkūrimo ir saugos, tokiu atveju miško priežiūra ir atkūrimas liks labai nepatraukliais darbais ir jie taps daug kartų brangesni negu yra dabar. Rangovui visada yra malonesnis miško kirtimas, o ne priežiūra.

   „Lietuvos miškininkai visada stengėsi ir stengiasi gerinti ūkininkavimo metodus, kad gautų kuo daugiau pajamų bei pelno, kad pasodintų, išugdytų ir paliktų ateinančioms kartoms miškus našesnius bei geresnės kokybės negu jie yra dabar“, - atsisveikindamas sakė urėdas Juozas Eismontas.