Punios girininkija, Panemuninkų k., 62185 Alytaus ACP, Alytaus r.

Girininkas Alvydas Žviankevičius mob. tel. 8-687-20859, el.paštas: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

 

Punios girininkija, administruojanti dabartinę šilo teritoriją, įkurta 1919 metais. Tiesa , nuo 1947m. iki 1956 m. ji neegzistavo, šilą administravo Birštono girininkija. Tik nuo 1957 m. ji vėl buvo atkurta. 
Spėjama, kad Punios šilas, užimantis Nemuno kilpą ties Punia, niekada nebuvo iškirstas, nors šilo teritorijoje yra ir piliakalnis ir dveji pilkapiai, o priešais pilkapius už Nemuno stūkso piliakalniai (pagal senąjį tikėjimą mirusiuosius nuo gyvųjų turėjęs skirti vanduo) – reiškia ir šilas kertamas ir žmonių lankomas, kaip ypatinga ir svarbi vieta nuo labai senų laikų. 
Nemuno kilpos ilgis – apie 19 km., o „įėjimo“ – tik 2,2 km. Pirmą kartą Punios šilas paminėtas 1559 m. G. Valavičiaus girių aprašyme, vėliau 1842 m. pagal Palujansko aprašymą minima Punios giria 9764 dešimtinių (10,7 tūkst. ha.) ploto. Dabar išlikę 2,7 tūkst. ha. 
Pirmieji miškotvarkos darbai vykdyti XIX a. Visas šilas padalintas pusiau linija, einančia ŠR 7,5º kryptimi. Dabar ji vadinama Plačiąja, arba Muravjovo linija, kadangi 1863 metų sukilimo metu šia linija naudojosi caro armija gaudydama Punios šile besislapstančius sukilėlius. 
1934 m. kvartalinių linijų tinklas buvo galutinai suformuotas, suskirstant šilą į 48 kvartalus. Toks jis liko iki šiol. 
Beveik 41 % ploto užima pušynai. Eglynai sudarė 31 %, tačau nemaža dalis dėl masiško eglių džiūvimo iškirsta plynai, daug jų iškirsta ir mišriuose medynuose, todėl dabar šilo medynų sudėtis žymiai pasikeitė. Derlingiausiuose dirvožemiuose upių ir upelių slėniuose auga ąžuolynai, juodalksnynai. Vertingi medynai, augmenijos įvairovė visuomet traukė miškininkų, botanikų, gamtosaugininkų dėmesį. Tarpukario laikais buvo svarstoma galimybė paskelbti šilą nacionaliniu parku, 1945 metais šilas tampa gamtiniu draustiniu, 1951 metais medžioklės draustiniu, 1960 metais botaniniu – zoologiniu draustiniu, įtraukiamas į miško parkų sąrašą, paskelbiamas ypatingai svarbiu miško masyvu, įjungiamas į Nemuno kilpų regioninį parką. Be to, kv. 3 skl.7 – 11,4 ha. ploto – gamtinis draustinis ir dar trys plotai kv. 18; 19; 26, kv. 22; 23; 29; 30, kv. 40; 45; 46, dalis kv. 47 iš viso apie 650 ha. genetiniai draustiniai. Kv. 3; 4; 9 – 142 ha. rezervatas, kuriame jau virš 30 metų nevykdoma jokia ūkinė veikla. Ypač vertingas jau minėtas kv. 3 skl. 7, kuriame auga itin produktyvus, apie 480 ktm./ha. medynas. 
Čia auga ir aukščiausia Lietuvos pušis, jos aukštis 42 m., diametras 65 cm. Kv. 12 yra „Storasis ąžuolas“, kurio aukštis 30 m., apimtis 5,6 m., diametras 2,1 m. Ne vieną dešimtmetį, buvusi laikoma aukščiausia Lietuvos egle (42 m. aukščio) kv. 28 nudžiūvo 1974 metais, išvirto aukštoji eglė kv. 19, jos aukštis buvo 44,5 m., nudžiūvo faktiškai buvusi aukščiausia Lietuvos eglė kv. 35, kurios aukštis siekė 45,5 m. Iš keturių paminklinių ąžuolų išliko tik du (jų amžius apie 400 metų). 
Ne tik medžiais įdomus Punios šilas. į šiaurės vakarus nuo girininkijos, Varupio upelio slėnyje yra piliakalnis, pietvakariniame šilo pakraštyje, prie Bundorių kaimo, 48 kv. yra apie 40 pilkapių. Tai maždaug VI – VIII a. praeities paminklas. Netoli Nemuno, žemiau Punios miestelio, prie Stražiškių kaimo vietos kv. 10, išlikę maždaug 15 pilkapių. Jie dar ankstesnio laikotarpio – V-VI a. 
46 kv. 1971m. pastatytas namelis dažniausiai naudojamas į Punios šilą atvykstančių medžiotojų apgyvendinimui, bei poilsiui, 1996 m. medžio drožėjai pakeliui link namelio pastatė skulptūrų ansamblį, vaizduojantį senovės lietuvių medžioklės dievus ir deives, medžiotojo skulptūrą, „sostą“ medžioklės karaliui, davė pradžią „Medžiotojų tako“ sumanymui. 
1997 m. Dzūkijos krašto drožėjai pradėjo „Žaltės sl?nio“ skulptūrų ansamblio kūrimą. Tai - senojo tikėjimo, pasaulėžiūros interpretacija. Pastatytas kol kas didžiausias aukurinis akmuo Lietuvoje, įkurta šventos ugnies aukojimo vieta, pastatytos keturios ąžuolinės ugnies saugotojos – vaidilutės, bei pradėtas dievų ir dievybių ratas, kol kas išdrožtas Perkūnas – kaip viena iš populiariausių dievybių persikūnijimo prasme: PERKŪNAS – ŽAIBAS – ŽALTYS. Vartai – žalčiai, simbolizuojantys vietą pro kurią patenkama į kitą erdvę, vartai - kuriais pabandyta perteikti mums nematomo pasaulio įspūdį, didingumą, paslaptį, netipiniai protėvių veidai atspindi tikėjimą apie protėvių įsikūnijimą žalčiuose. 
Ąžuolai Nemuno pakrantėje natūraliai augantys, prie, galbūt, jau daugelį šimtmečių tai praminamo, tai vėl užželiančio keliuko, suformavo natūralią alėją. Tai maždaug 300 – 400 metų amžiaus medžiai. Juos nuspręsta įvardinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų, bei žymesnių istorinių įvykių – mūšių vardais. Didėjantis visuomenės susidomėjimas Punios šilu, augantis lankytojų srautas paskatino naujų rekreacinių įrenginių statybą. 1995 – 1998 metais pastatytos penkios pavėsines, kv. 8 prie rezervatinės zonos ribos, netoli aukščiausios pušies, kv. 20, prie Plačiosios linijos, dvi: kv. 37 prie Senkelio, kv. 34 prie vadinamo Kalinių kelio. Be jau minėtų, šile kv. 15 yra nedidelis medžio skulptūrų ansamblis, skirtas Santarvės ąžuolų sodinimo atminimui.
 
  2006 m girininkijos plotas padidėjo prie jos prijungus Aniškio girininkiją tai papildomai 2360 ha, iš jų 899 ha privatūs arba privatizuojami, o likusi dalis – 1461 ha – valstybinės reikšmės miškai. Miškai išsidėstę dideliame plote – viso yra 14 masyvų. 131 ha plotą užima Sabališkės pedologinis draustinis, taip pat yra 136 ha – III grupės miškų, likusi dalis IV grupės miškai. į girininkijos teritoriją įeina net 12 ežerų – tai Simno, Giluičio, Atesio, Angininkų, Ūdrijos, Gudelių, Kavolio, Daugirdėlių, Krokialaukio, Pluvijos, Luksnėnų ir Naudoriaus.